kilnyti

kil̃nyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) tr., kìlnyti 1. kilnoti: Ana sakos kil̃nijusi tuos pakius, tą liodingę klėtin J. 2. refl. rengtis, ketinti (kur vykti, ką veikti): Vyras kil̃nijas važiuoti į turgų, t. y. vis nori greičiau, užsikūrija J. Tokiame ore geriau nesikil̃nyk iš namų Vdžg. Kap tik aš kil̃nijuosi kur eiti, – tuoj lietus pliaupti Brt. Kil̃nysmės, tėvai, į namus važiuoti Rs. Aš jau kil̃nyjuos pradėti tą darbą Skr. Sūnus kìlnijasi į daktarus išeiti Skrd. 3. N, [K] aukoti, atnašauti. \ kilnyti; pakilnyti